Žaidimai padedantys sugrąžinti atramą, stabilizuoti vaiką po psichologinės traumos

Visos žemiau išvardintos praktikos taip pat padeda „užgydant“ arba profilaktiškai rūpinantis mūsų suaugusiųjų „mažuoju vaiku“.

Mūsų vaikams palaikymo reikia dažniau nei mes galime įsivaizduoti. Bet kuriuo sunkiuoju laiku, vaikas ieško tėvų atramos, ir jeigu tėvai tuo metu yra išbalansuoti, jis tampa arba „pamestinuku“, grįždamas į ankstyvesnę vaikystę, infantilesnę būklę  (prabunda naktimis, nelaiko šlapimo,

kandžiojasi, nori visą laiką būti šalia, nepaleisti ir t.t.) arba pats tampa savo tėvams atrama – labai greitai perimdamas suaugusiųjų roles. Ir vienu ir kitu atveju neiškrauta įtampa ir emocinis krūvis gali staigiai peraugti į ligą, emocinį sprogimą, audringą reakciją – net į kažką visai nereikšmingą.

Esant bet kuriai traumai (operacija, tėvų konfliktas, skyrybos, susidūrus su patirtimi, kurią vaikas nepajėgus atlaikyti arba aktyviai reaguoti, apsisaugoti – smurtas, prievarta, netektis, stichinė nelaimė arba nelaimingas atsitikimas ir t.t.) vaikas gali prarasti ryšį su viena iš savo vidinių „aš dalių“ – pradėti nebejausti savo kūno ribų, išgyventi staigius emocinius šuolius, „pakibti“ reaguojant. Jis gali pradėti bijoti kažko, kad anksčiau nekeldavo jokio nerimo. Gali pradėti atrodyti, kad vaikas prarado iš dalies savo besiformuojančią identifikaciją.  

1. Piešiame plaštakytes

Paprastas būdas saugiai vis sugrįžtant į „save“ – plaštakų apvedinėjimas ir bet kokie žaidimai su plaštakomis. Plaštakos antspaudas tai viena pirmųjų mažylio identifikacija. Pirmieji murzinų rankyčių antspaudai ant tapetų – tai pirmasis „aš esu pasaulyje“. Antspaudai tešloje, molyje, smėlyje, ant popieriaus… Iškerpant ir nuspalvinant arba išpiešiant plaštakėlę – tai vidaus teritorijos pajautimas ir užpildymas.

Plaštakėlė – tarsi mandala, sugrąžinanti ir sustiprinanti „Aš“ jausmą. Plaštakėlė – tai viso vaiko kūno įkūnijimas. O vėliau i jo savasties. Kuomet mums reikia gražinti vaikui jo ribų ir tuo pačių kontakto su kitu pajautimą – mes sugalvojame jam žaidimus, kuomet skirtingų vaikučių arba jūsų ir vaiko plaštakėlės galėtų susitikti, susiploti, liestis. Kur pirštukai galėtų sveikintis, liestis vidine ir šorine pusėmis, visu paviršiumi. Galima ant vidurinio piršto nupiešti veiduką, o kiti pirštai gali būti tarsi kojos ir rankos ir žaisti tarsi du žmogeliukai bendrauja.

2. Žmogus meduolis

Vaikučiai išgyvenę traumuojantį įvykį, gali vengti prisilietimų, bijoti fizinio kontakto. Su jais galima ir reikia piešti „meduolinuką“ – jį spalvini ir išpiešti. Kartai su paaugliais galima nupiešti jų kontūrą ant tapetų ir jį užpildyti, paskui nuplauti tai kas nupiešta.

3. Lipdymas

Su tokiais vaikais būtina lipdyti – iš molio, tešlos, plastilino. Lipdymas transformuoja įtampą, nuima užsispaudymą, suteikia kontrolės jausmą. (tai ypač svarbu tiems, kas prarado situacijos, gyvenimo, realybės jausmo kontrolę) lipdymas naudingas esant bet kokiems psichosomatiniams susirgimams.

4. Darome lėles

Kiekvieną kartą kurdami – mes kuriame, sugrąžiname save. Lėlytės iš siūlų, paralono, medžiagos, kempinių, lėlių lipdymas ir tešlos ir plastilino – labai veiksminga terapija.

5. Rūpinimasis lėle

Kuomet vaikas pradėjo elgtis, kaip kūdikėlis (taip vaikas paprastai bando sugrąžinti saugumo jausmą). Jeigu pas vaiką rankose atsiras kažkas kas yra mažesnis už jį patį, kažkas kas suprantama kaip mažesnis už jį – lėlytė, mašinytė, pliušinis žaisliukas – pats vaikas tarsi perima vyresniojo vaidmenį, poziciją.

6. Žaidžiame medį

Vaikai išgyvenę traumuojantį įvykį, dažnai nebejaučia tarsi kojyčių kontakto su žeme (praranda atramą, tarsi yra toliau nuo žemės). Su jais padeda žaisti, piešti, lipdyti, šokti gėles ir medžius – ypatingą dėmesį skiriant šaknims ir kietam kamienui. Kartais galima žaisti „milžiniškas kojas“ – įsivaizduojant, kad kojos tampa didelės ir tvirtos, neleidžiančios medžiui prarasti pusiausvyrą, neleidžiant vėjui nuversti (vėjas – tai pokyčių metafora, įvykių, kuriuos mes negalime paveikti), kuo ryškiau mes įsivaizduosime arba nupiešime/sukursime tokia milžiniškas kojas, tuo stipresnis poveikis. Tokius vaikus taip pat yra naudinga migdyti suteikiant kojoms atramą, pakišant po kojomis susuktą rankšluostį.

7. Kas pas tave rankoje?

Vaikai, išgyvenę traumuojantį įvykį, bando viską kontroliuoti. Su jais svarbu kalbėtis apie planus, sudarinėti tvarkaraščius, daryti svajonių koliažus ir t.t. Svarbu atsiminti, kad praktikoje, jiems sunku užmerkti akis, jie dažnai suka kažką rankose, bijodami tai paleisti, prarasti kontrolę, gali net laužyti arba sudaužyti. Tam kad nuimti įtampą rankose, tuo pačiu sumažinant kontrolę ir sugrąžinant saugumą – reikia duoti į rankas masažinį žiedą, duonos minkštimą, balionėlį, pripildyta vandeniu, geriau krakmolu arba miltais.

8. Baimių seifas

Tam kad švelniai paliesti baimių temą, suteikti vaikui poilsį ir baimių bei gąsdinančių prisiminimų ir sapnų kontrolės jausmą: galima sukonstruoti (nupiešti, sulipdyti, padaryti iš dėžės) seifą baisiems prisiminimams. Ne vardinant konkrečių prisiminimų ir įvykių – tiesiog suglamžant popieriaus lapą, arba paimant akmenukus, kankorėžius, sudžiuvusius lapus, sudėti juos į seifą. Padaryti iš degtukų ir spalvotų siūlų sapnų gaudynes arba iškirpti snaigę – kuri simbolizuotų filtrą, kuris sugeria ir sulaiko baisius vaizdus, neprileidžiant jų prie vaiko.

9. Angelas

Iškirpti iš popieriaus angelą.

«Jeigu aš susidūriau su patirtimi, kurioje tėvai sugebėjo manęs apsaugoti, aš ieškau kažko mitinio, antgamtiško, kad galėtų suteikti man atramą ir apsaugą».

Universalus simbolis – angelas, jam galima suteikti vardą (taip jį labiau suasmeninant, padarant realesniu), pakabinti jį virš lovytės, arba padaryti girliandą iš angelų ir pakabinti ant sienos.

10. Statome namukus

Детка ищет убежища в «изначально безопасном месте» — матке. С ребенком полезно делать халабуды, домики, играть в прятки, такой ребенок любит перекрываться одеялом или простынкой. Мне очень нравится телесная практика — «колыбелька», которая и возвращает контур безопасности и дает ресурс — взрослый сидит на полу, обнимая сидящего перед ним ребенка за спинку (обхватывая ногами и руками), чуть покачиваясь и шепча что- то теплое в ушко.

11. Рисуем

Bet koks piešimas arba namukų statymas sugrąžiną ribų jausmą (bet labai atsargiai, jeigu žinoma kad vaiko namai buvo sugriauti).

12. Džiaugsmo mygtukas

Kūno žaidimas – džiaugsmo mygtukas. Kad sugrąžinti vaiko kontaktą su kūnu. Vaikas, sugalvojęs tam tikrą džiaugsmo garsą, nesakydamas partneriui, sugalvoja vietą ant kūnelio, kurią palietus, „paspaudus mygtuką“, įsijungtų tas garsas. Partneris švelniai liesdamas kūną, tarsi ieškodamas pirštu mygtuką, turi surasti tą vietą, kurią sugalvojo vaikas.

13. Angelo sparnas.

Kuomet jaučiate, kad vaikui reikia pajausti saugumą, atsitraukti nuo per didelio kiekio žmonių, pajausti palaikymą – galima švelniai uždėti jam ranką ant peties ir pasakyti, kad čia tarsi angelas jį saugo (taip tarsi apibrėžiama vaiko teritorija ir jaučiamas draugo prisilietimas prie peties) – tarsi apsikabinimas, bet ne toks intensyvus.

14. Liūdnas medelis

Vaikučiai dažnai negali paprašyti pagalbos ir papasakoti, kas juos neramina. Jeigu vaiką „paversti” medeliu, kuris yra nuliūdęs, arba supykęs, sužalotas – ir paklausti, ką dėl jo padaryti – „pastatyti atramą (pagaliuką), parišti šakelę (paglostyti rankytę), palaistyti (paglostyti), pastatyti tvorelę (užstoti savimi)?“ – vaikas atgaus trūkstamus resursus.

15. Nuspalvinkim

Vaikai jaučiantys nerimą, gali sunkiau pradėti piešti pagal laisvas asociacijas. Jiems reikia pasiūlyti spalvinti piešinius su ryškiomis ribomis. Galima su jais spalvinti popierines lėkštes, nestandartiniais teptukais, piršteliais, pagaliukais, dantų šepetuku. Dar galima lašinti akvarelę ant drėgno popieriaus. Po to apibrėžti išdžiūvusias ribas, sugalvojant ant ko piešinys yra panašus.

Be ypatingų išradimų, reikia tiesiog kuo dažniau būti šalia vaiko ir rodyti jo perspektyvą „šia ir dabar“, sakyti kad jis yra… geras, stiprus, ne vienišas…

Linkiu jums ramybės

@ LyseTanker, Svetlana Dudaitienė